Mieste jau švinta
Tu dar ten –
Rašai receptą į gyvenimą.
Išdalini sapnus vaikam,
Susirenki iš tėčių nerimą.
Mamom – kelis lašus vilties,
Seneliam – atmintį po galvą.
Mieste jau švinta
Tu dar ten –
Rašai receptą į gyvenimą.
Išdalini sapnus vaikam,
Susirenki iš tėčių nerimą.
Mamom – kelis lašus vilties,
Seneliam – atmintį po galvą.
Pusė šešių ryto. Dangus – pusiau pilkšvas dūmas. Po suvirinto plieno skliautu prasideda žuvų turgus. Gatvės langinės dažytos melsva ir oranžine spalvom. Jis aukštas, o ji šiek tiek žemesnė. Vyriškio tamsūs plaukai nubraukti nuo kaktos virš šaltokų pilkų akių. Plati burna, o joje šypsena, skleidžianti geidulingumą, jau iškreipta iš nusivylimo. Mergina šoka jam prie kojų. Dar jie praeina pro kitą, besiginčijančią porą. Kažkodėl pažįstama ano vyro galvos forma kurį laiką išblaško jo dėmesį.
Dėl koronaviruso grėsmės ir paskelbto karantino kino teatruose negalintis vykti tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ rengiamas nuotoliniu būdu.
Nežinojau
O ar reikėjo
Šitiek metų tikėtis keistai
Užmaršties pelenų ir nuplaunančio vėjo
Šilto gūsio lyg tavo laiškai
Mes kalbėjom kalbėjom kalbėjom
Mes ne guodėm bet skaudinom vėl
Kai kaskart neviltim atsigėrę
Nuojauta
O pranaše vėl mūsų valanda
Kur tapsi tu manim
O aš žinojimo pradžia
Išnirdama virš ateities miražų
Vis vien ieškosiu tos pačios žvaigždės
Prisiliečiu – dulkės pasiskleidžia
migloje nugrimzta
lietuje sumirksta
Prisiliečiu šulinio svirties
saulė vandenį sugeria
keistame snaigių šoky
sugauta žvaigždė ištirpsta
Kitokia
Vienintelė
Miesto vienatvėje
Po sutemų skraiste
Boluoja žiedai
Jie spindi
Tamsoj
Bet sudega obelys
Nuometai
Ir lieka
Sumesk
Visas šukes į šulinį
Te gailestį
Papjauna iki galo
Te nukraujuoja
Tas kažkas
Šalyje paskelbus karantiną, rekomenduojama esant galimybei visas asmenines šventes (krikštynas, vestuves, jubiliejus ir pan.) nukelti, o jeigu tai nepavyksta – atsakingai laikytis rekomendacijų. Taip pat šventė negali būti organizuojami viešojo maitinimo įmonėse.
Sulaukus dvidešimties pasiūlymų konkurse „Kaunas gamina“, kauniečiai skatinami balsuoti ir įvertinti tris geriausius receptus.
Ištikimybė vertimui
,,Vertimas yra kaip moteris. Jei graži, tai neištikima. Jei ištikima, tai didelė tikimybė – nebus graži“. Šiuos išmintingus žodžius ištarė rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka.
Spėjau išversti net du prancūzaitės Justine Dubois, gyvenusios Londone beveik visą savo gyvenimą, apsakymus. Pirmąjį iš jų,,Suplėšyti nėriniai'' jau pristatau skaitytojui. Justine buvo dailininkė, todėl jos kūriniuose vyrauja išskirtinio grožio gamtos vaizdai, persipynę su kenčiančių mylimųjų emocijomis. Autorės suvokimas apie laisvę šeimoje itin savitas ,gali būti net nesuvokiamas tradicinių vertybių židinį kūrenantiems žmonėms. Šiuo metu Justine Dubois yra atsidavusi tik rašymui. Jos mėgstamiausia vieta Londone – Kensingtono sodai. Jos mylimiausios vietovės pasaulyje – Venecija ir Džailsameris Radžastane, Indijoje.
Versti Justine Dubois apsakymus buvo kunkuliuojanti vidinė kova su savimi, iššūkis kaip vertėjai ,o kartais vieną sakinį lietuvių kalba dėliojau net pusvalandį, kad nenukrypčiau nuo teksto ir rasčiau pačius tinkamiausius gimtosios kalbos žodžius. Man vertimas – ir grožis, ir mano vidinis gyvenimas. Malonaus skaitymo.
Ramutė Čepauskaitė
Dėl vertimų kreiptis 868782057
Įžanga
Beveik visi leidybos industrijos atstovai (rašytojai ir kritikai) išdrįstų tvirtinti, jog trumpi apsakymai nebus sėkmingai parduoti, nebent prie jų kūrimo prisilietė žymaus autoriaus plunksna.Tačiau, mano išversti indų rašytojo Vikramo Karves apsakymai tokį teiginį paneigia. Indų rašytoji pirmoji knyga ,,Trumpų apsakymų kokteilis‘‘ kalba apie šiandienos miestietišką stilių, meilę bei jos stygių, išsipildžiusius ir neišsipildžiusius troškimus, ilgesį, net nuobodybę.
Jis sėdi
Visas toks surupūžėjęs
Ant slenksčio
Pagrūmodamas kumščiu
Ne taip gyventa
Oi ne taip gyventa
Nors aš kasdien
Iš savo rankų
Jį pamaitinu
Čia gailisi kažko
Čia lyg menkysta
Verkia
Nesudegė žvakė
Nespėjo
Vyno būta per maža
Per raudono labai
Išėjai
Vis skubėjai
Visada
Laukdama vėl užsidegu žvakę
O tau vis vėluoja lėktuvai
Ir pasaulio visi traukiniai
Vis užsidegu
Nesudega
Kas per žvakė
Po galais
Birutė Steponavičienė
2019 02 22
Ir nieks
Upės senai
Nebegaili
Kai ji drėskia
Sparnus
Per slenksčius
Atiduoda save
Kad nugludintų
Akmenis
Vakar
Aklas neregį
Vedė į rudenį
Ir į delnus
Įdėjo šermukšnių
Trisdešimt metų
Žinojau
Nuo visų jie ligų
Ir negandų
Bet paukščiai
Vis nulesdavo
Ar ranka jų
Nepasiekdavo
Medžiai
Aš sodo atmintis
Kai jungės naktyje
Dangus ir žemė
Ore pleveno
Aukso dulkės
Nuogumą medžių
Pridengė šerkšnu
O jie
Lyg žvakės baltos
Laukė kibirkšties
Nukrintančios
Žvaigždės
Birutė Steponavičienė
Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais.
Nerimas – dažniausiai nemalonus ir varginantis jausmas, kurio norisi kuo greičiau nusikratyti. Tačiau slopinamas ir ilgai viduje kaupiamas nerimas gali apie save prabilti pačiais netikėčiausiais būdais – net ir fiziniais simptomais, kuriuos lengva sumaišyti su kūno ligomis. Tad kaip suprasti, kad patiriamo nerimo yra perdaug ir jau turėtume susirūpinti?
Pastaruoju metu dažnai girdime, kad stresas ir nerimo sutrikimai vis dažnesni paauglių gyvenime. Maždaug trečdalis paauglių JAV sako, kad yra jautę tikrai stiprų nerimą. 62 proc. universiteto studentų JAV teigia, kad jie nuolat jaučia stiprų nerimą.
Kai tėvynėje ir iš knygynų lentynų, ir iš internetinės prekybos portalų buvo šluojamas jau trečias Kristinos Sabaliauskaitės romano Petro imperatorė tiražas, o autorė per įvairiausias medijas dalino interviu ir aiškino šio romano atsiradimo istoriją, galų gale, kai užvirė aršios diskusijos, dėl kokių gi priežasčių perkamiausia Lietuvoje knyga nebuvo įtraukta į geriausių metų knygų penketuką, o apie šį sprendimą savo nuomonę reiškė tokia gausybė su literatūra susijusių ar nesusijusių asmenų, į visą šį linksmą spektaklį turėjau laimės žvelgti iš tolo. Mat kaip tik tada buvau vienoje iš romano veiksmo vietų, kitaip sakant, „sėdėjau priešo apkasuose“, pačioje jų šerdyje ieškodama dingusio, romane taip išaukštinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spindesio likučių. Iš tokios distancijos viskas atrodo gerokai paprasčiau, ir vis dėlto nuostabu, kad knyga šiandien gali kelti tiek diskusijų ir emocijų.
XFM radijo laidoje „Lyderystės klubas“ (vedėja Aušra Dubonikė) savo patirtimi ir planais dalijosi fotomenininkė, visuomenės veikėja, fondo „Mamų unija“ vadovė EGLĖ MĖLINAUSKIENĖ. Šiuo metu didžiausias unijos tikslas – pastatyti „Šeimos namus“.
Dr. VAIDILUTĖ ASISI – Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija – vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“.
Dr. Vaidilutė Asisi – Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija – vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“.
Artimuose santykiuose klaidų, visai mažų, o kartais ir didelių, padarome visi. Tačiau kartais suklystame ir bandydami atsiprašyti – mūsų apgailestavimai, rodos, atsimuša kaip žirniai į sieną. Psichologė Harrieta Lerner siūlo devynių tikro atsiprašymo bruožų sąrašą:
„Tėvams aš nerūpėjau… Jie manęs nepastebėdavo...“ – tokius žodžius ištaria ne vienas, kaltinantis tėvus dėl savo gyvenimo nesėkmių ir klaidų. Tačiau įprastai tėvai myli savo vaikus ir trokšta jiems sėkmingo gyvenimo. Aišku, visi daro klaidų, nes tobulų tėvų paprasčiausiai nėra. Jie gali supykti, aprėkti, nubausti, tačiau dažniausiai šiuos emocijų pliūpsnius atsveria meilė ir gėrio linkėjimas. Brandūs tampame tada, kai suvokiame, kad mūsų tėvai buvo ir yra viso labo tik žmonės su savo trūkumais ir silpnybėmis. Tą supratę atlaidžiau žvelgiame į savo vaikystės nuoskaudas ir priimame tėvus tokius, kokie jie yra.
Alytuje gyvenantis Tadas (vardas pakeistas) keliasi ryte į darbą be žadintuvo, nes nemėgsta ilgai miegoti. Nusiprausia, apsirengia, pasigamina puodelį kvapnios juodos kavos, su pasimėgavimu ją išgeria neskubėdamas, mobiliajame telefone tuo metu dar peržiūri atėjusias žinutes, sėda į automobilį ir vyksta į darbą. Pietauja ten pat, nes grįžti per toli. Vakare – vėl dušas, vakarienė, televizorius, pokalbis su draugais bei artimaisiais ir – miegoti.
Nuo tragiškųjų 1991 metų sausio13-osios nakties įvykių prabėgo 29 metai. Kasmet minėdami šią skaudžią sukaktį, prisimename už Lietuvos laisvę kritusius kovotojus, pagerbiame gynėjus. Tačiau mažai kas žino, kad tą naktį nepastebimą, bet itin svarbų darbą atliko organų donorystės procese dalyvaujantys specialistai. Ir tik skaudžios aplinkybės lėmė, kad transplantacijos tą naktį nebuvo atliktos. Apie tai – šis Nacionalinio transplantacijos biuro pasakojimas.
Kiek iš tikrųjų kainuoja sukurti įmonę, ne pelno siekiančią organizaciją, interneto platformą, socialinį verslą, veiklą, keičiančią žmonių gyvenimus? Kalbėdama su šiuos dalykus pasiekusiais lyderiais suprantu, kiek jėgų, laiko, pastangų, savęs reikėjo įdėti, ir tai – neišmatuojama. Apskaičiuoti galima tik finansinius ir laiko išteklius.
Susiruošti bėgti yra gerokai paprasčiau nei eiti. Aiški riba tarp kasdienio įprasto judėjimo ir lapnojimo suprakaitavus (tik nepainiokite to su sportu, nes sportas — tai jau specializuota veikla, kuriai reikia įgūdžių, rezultatų) labai padeda. Kai sau įsakai bėgti, įsivarai į kampą. Žinai, kad teks pakentėti, apsitempi sportinius rūbus ir bėgi. Nes reikia. Dėl kalorijų, mados ar sunkiai nupasakojamo mazochizmo.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode