Žodis „hipnozė“ vis dar skamba kaip kažkas paslaptingo ir magiško. Mintyse iškart kyla kišeninio laikrodžio siūbavimas pirmyn ir atgal bei subjekto, turinčio sutikti su viskuo, kas jam liepiama, vaizdas. Šis populiarus vaizdinys mažai panašus į tikrąjį hipnotizmą. Tad kas iš tikrųjų yra hipnozė?
Hipnozės istorinis kontekstas
Žmonės jau tūkstančius metų patenka į hipnotinį transą, o įvairios meditacijos formos užima svarbų vaidmenį daugelio kultūrų religijose. Tačiau tik XIX a. škotų chirurgas Jamesas Braidas sukūrė terminus „hipnozė“ ir „hipnotizmas“. Tai padarė pagal graikišką žodį hypnos, reiškiantį „miegoti“. Braidas ir kiti to meto mokslininkai teigė, jog hipnozė yra ne hipnotizuotojo sukelta jėga, o psichologiškai tarpininkaujančių reakcijų į siūlymus derinys.
Šiuolaikinis hipnozės supratimas
Psichiatrai yra ištyrinėję bendrąsias hipnozės savybes ir nustatę tam tikrus veikimo modelius. Hipnozė, dar vadinama hipnoterapija, – tai transo būsena, kuriai būdingas ypatingas įtaigumas, sustiprėjusi vaizduotė ir atsipalaidavimas. Žmogus lieka sąmoningas, tik visą dėmesį sutelkia į nagrinėjamą temą, išstumdamas kitas mintis. Vyraujanti minčių apie hipnozę mokykla teigia, jog tai yra būdas tiesiogiai pasiekti žmogaus pasąmonę. Įprastai žmogus suvokia tik sąmoningame prote vykstančius mąstymo procesus. Sąmoningas protas skirtas tam, kad įvertintų pasąmonės mintis, idėjas ir sprendimus.
Tuo tarpu pasąmonė – tai nesąmoninga proto dalis, turinti didžiulį informacijos rezervuarą. Ji sudaro planus ir idėjas bei pateikia jas sąmoningam protui. Kai nauja idėja ateina netikėtai, taip yra todėl, kad pasąmoningai jau esate ją apgalvoję. Pasąmonė rūpinasi visais dalykais, kuriuos atliekate automatiškai, ir apdoroja fizinę informaciją, kurią gauna kūnas. Ji reguliuoja kūno pojūčius, tokius kaip skonis, regėjimas, lytėjimas, ir emocijas. Be to, pasąmonė yra visų prisiminimų saugykla. Hipnozės metu tiriamieji gali pasiekti praeities įvykius, kuriuos buvo pamiršę. Psichiatrai gali naudoti hipnozę šiems prisiminimams atgaivinti, kad būtų išspręstos su jais susijusios asmeninės problemos. Tačiau kadangi tiriamojo protas būna lengvai paveikiamas, galima sukurti netikrus prisiminimus. Dėl šios priežasties psichiatrai turi būtų itin atsargūs.
Kodėl žmonės imasi hipnozės?
Hipnoterapija gali būti veiksmingas nerimo ir streso įveikimo metodas. Ypač hipnozė gali sumažinti stresą ir nerimą prieš sunkią medicininę procedūrą. Hipnozė taip pat gali padėti numalšinti nudegimų, gimdymo, vėžio, dirgliosios žarnos sindromo, odontologinių procedūrų ar galvos skausmus. Ji praverčia lengvinant šalutinį spindulinio gydymo ar chemoterapijos poveikį bei sumažina su menopauze susijusius karščio bangų simptomus. Hipnoterapija sėkmingai taikoma ir gydant nemigą, persivalgymą, šlapinimąsi į lovą bei rūkymo priklausomybę. Hipnozė dar padeda gydyti fobijų, nerimo ir potrauminio streso simptomus.
Kasdienės hipnozės formos
Kasdienio transo metu, sapnuojant ar žiūrint filmą, įsivaizduojamas pasaulis atrodo realus ta prasme, kad jis visiškai įtraukia emociškai. Įsivaizduojami įvykiai gali sukelti liūdesį, baimę, laimę ar nuostabą. Kai kurie tyrėjai tokius transo atvejus priskiria savihipnozės formoms. Vienas žymiausių XX a. hipnozės specialistų Miltonas Eriksonas teigė, jog žmonės save hipnotizuoja kasdien. Tačiau dauguma psichiatrų daugiau dėmesio skiria transo būsenai, kurią sukelia sąmoningi atsipalaidavimo ir susikaupimo pratimai. Ši gili hipnozė dažnai lyginama su atsipalaidavusia psichikos būsena tarp miego ir budrumo. Daug įdomių teorijų ir faktų apie hipnozę rasite paspaudę šią nuorodą.
Kaip veikia įprastinė hipnozė?
Psichiatrai teigia, kad hipnozės metu atliekami gilaus susikaupimo ir atsipalaidavimo pratimai padeda nuraminti bei pažaboti sąmoningą protą, kad jis imtųsi ne tokio aktyvaus vaidmens mąstymo procese. Šios būsenos metu žmogus vis dar suvokia, kas vyksta, tačiau sąmonė užleidžia vietą pasąmonei. Tokios psichinės būsenos žmonės jaučiasi atsipalaidavę ir nesuvaržyti. Jie pasidaro lengvai įtikinami, tačiau vis tiek išsaugo moralės bei saugumo jausmą. Hipnotizuotojas negali priversti daryti nieko, ko žmogus nenorėtų.
Įprastinės hipnozės metu subjektas į hipnotizuotojo siūlymus ar savo paties idėjas žiūri taip, tarsi jos būtų realybė. Jei hipnotizuotojas įteigs, jog geriate braškinį pieno kokteilį, pajusite jo skonį ir tai, kaip atsivėsina burna bei gerklė. Jei hipnotizuotojas pasakys, jog esate išsigandęs, pajusite baimės simptomus ir net paniką. Tačiau visą laiką suvoksite, jog visa tai yra įsivaizduojama.
Prieš pradedant hipnozę
Hipnozei sukelti nebūtinai reikia aukštos kvalifikacijos hipnotizuotojo. Naudodamas tinkamas susikaupimo ir atsipalaidavimo technikas, beveik kiekvienas gali pats įeiti į hipnozės būseną. Hipnotizuotojų metodai skiriasi, tačiau jie visi priklauso nuo pagrindinių prielaidų:
- Subjektas turi norėti būti užhipnotizuotas;
- Subjektas turi tikėti, kad jį galima užhipnotizuoti;
- Subjektas turi būti atsipalaidavęs ir jaustis patogiai.
Jei šie kriterijai patenkinti, hipnotizuotojas gali įvairiais metodais įvesti tiriamąjį į hipnotinį transą. Prieš įvesdami subjektą į visišką transą, hipnotizuotojai paprastai patikrina jo norą ir gebėjimą būti užhipnotizuotam. Įprastas testavimo metodas – pateikti keletą paprastų pasiūlymų, pavyzdžiui, „Visiškai atpalaiduokite rankas“, ir pereiti prie pasiūlymų, kuriais prašoma sustabdyti netikėjimą arba iškreipti įprastas mintis, pavyzdžiui, „Įsivaizduokite, kad esate nesvarus“. Priklausomai nuo asmenybės ir asmens psichinės būsenos, visas hipnozės procesas gali užtrukti nuo kelių minučių iki daugiau nei pusvalandžio.
Hipnotinio transo sukėlimo metodai
Vienas iš populiariausių metodų – kai hipnotizuotojas priešais tiriamąjį siūbuoja kišeninį laikrodį. Pagrindinė idėja – priversti subjektą sutelkti dėmesį į objektą taip įdėmiai, kad būtų išstumti bet kokie kiti dirgikliai. Kai subjektas sutelkia dėmesį, hipnotizuotojas kalba su juo tyliu tonu, taip priversdamas atsipalaiduoti. Šis metodas buvo itin paplitęs hipnozės pradžioje, tačiau šiandien jis mažai naudojamas, nes neveikia didelės gyventojų dalies.
Kitas metodas – greitasis. Jo esmė yra apkrauti protą staigiais, tvirtais įsakymais. Jei įsakymai yra stiprūs, o hipnotizuotojas pakankamai įtaigus, subjektas atsisakys sąmoningos situacijos kontrolės. Šis metodas puikiai tinka scenos hipnotizuotojams.
Progresyvus atsipalaidavimas ir vaizdiniai – šį metodą dažniausiai taiko psichiatrai. Psichiatras kalba lėtu, raminančiu balsu, kol subjektas palaipsniui visiškai atsipalaiduoja ir susikaupia. Paprastai savihipnozės mokymuose taip pat naudojamas šis metodas.
Dar vienas būdas – pusiausvyros praradimas. Šiuo metodu, naudojant lėtą, ritmingą supimą, sukuriamas pusiausvyros praradimas. Tėvai šiuo metodu migdo kūdikius jau tūkstančius metų.
Hipnozė jau nuo senų laikų kelia žmonėms didelį susidomėjimą. Tai, kaip pasąmonei pavyksta išstumti sąmonę, yra stebinantis reiškinys. Ne veltui šiais laikais hipnozė naudojama tiek psichiatrų, tiek scenos artistų, ir yra aprašoma įvairiose psichologinėse knygose.
22-08a
